Nuo laboratorijos iki realaus gyvenimo: motinos požiūris į vaikų saugumą automobilyje

Didžiuliame pastate akmeninėmis sienomis pasigirdo šaižus pyptelėjimas. Tą pačią akimirką išgirdome spragtelėjimą, botago kirtį primenantį tarkštelėjimą ir su niekuo nesupainiojamą greitėjančio objekto garsą.

Iš stiklinėmis sienomis atskirtos stebėjimo zonos, įrengtos virš „Volvo Cars“ saugos bandymų centro salės, „Volvo Cars“ darbuotoja Sara žiūrėjo, kaip iš tunelio išnėręs automobilis dideliu greičiu lėkė link didžiulio betoninio bloko.

Smūgis buvo bauginantis. Metalo, įsirėžiančio į nepajudinamą betono masyvą, džeržgesys, akimirksniu išsiskleidusių oro pagalvių šūviai, traiškomo variklio dangčio traškėjimas. Tai garsai, kurių realiame gyvenime dar nebuvau girdėjusi.

Žinojau, kad tame saugos oro pagalvių debesyje buvo kūdikio dydžio susidūrimo bandymo manekenas, prisegtas vaikiškoje kėdutėje.

„Tai tokia pati vaikiška kėdutė, kurioje keliauja mano dukra“

Visuomet skrupulingai laikiausi saugos taisyklių automobilyje. Mano mama net neužvesdavo automobilio, kol visi neprisisegdavo saugos diržų. Visada turėjome vaikiškas kėdutes ar paaukštintas sėdynes, be to, nuo pat mažens buvome mokomi apie pavojus, kylančius vaikams automobiliuose.

Tačiau tik tada, kai persikėliau gyventi į Švediją ir pradėjau dirbti „Volvo Cars“, iš tiesų įsisavinau šią nuostatą.

Po pirmojo susidūrimo bandymo, man buvo parodyta filmuota medžiaga, kurioje buvo palyginami smūgiai, tenkantys vaiko manekenui, pasodintam į priekį nukreiptoje vaikiškoje kėdutėje, ir manekenui, pritvirtintam prieš važiavimo kryptį pasuktoje kėdutėje. Tai pamačiusi pasijutau blogai. Tai buvo viskas, ko reikėjo, kad nuspręsčiau, jog mano vaikai kuo ilgiau automobilyje keliaus prieš važiavimo kryptį nukreiptose kėdutėse.

Žinoma, taip kalbėti lengva žvelgiant iš švedų perspektyvos – čia tai yra įprasta.

Mano gimtojoje šalyje viskas yra kitaip. Vos vienerių metų amžiaus vaikai sodinami į priekį atsuktose automobilinėse kėdutėse, mažamečiai automobilyje sėdi be paaukštintų sėdynių, o tiek vaikai, tiek suaugusieji saugos diržą, kuris turėtų juosti krūtinę, užkiša sau už nugaros, nes „jis nepatogus“.

Kai lankėmės mano gimtuosiuose namuose ir nusprendėme išsinuomoti prieš važiavimo kryptį atsuktą kėdutę savo mažylei, sulaukėme nepritarimo iš šeimos ir draugų, sakančių „Jai atrodo taip nepatogu! Mane automobilyje supykintų!“, ir netgi pašaipų, paraginus visus tinkamai prisisegti saugos diržus: „Jis braižo man kaklą!“

Tačiau aš šiuo klausimu į derybas nesileidžiu. Be to, mano vaikai niekada nematė kitokio pavyzdžio, todėl be jokių klausimų noriai įsitaiso savo kėdutėse.

Tikiuosi, kad jiems niekada neteks patirti automobilio avarijos.

Na, nebent vieną dieną jie nuspręstų pasekti mano pėdomis ir savomis akimis pamatys neįtikėtiną „Volvo Cars“ saugos technologijų pažangą.